bailiukes :)

pradesiu galbut nuo to kad as turiu sese dvyne su kuria mes ir patyreme si baisu (ne toki jau ir baisu bet tada jautemes kaip nuotykiu filmo zvaigzdes...) nuotyki...
mums tada buvo sesi na gal septyni metai...pyples kaip reikalas
viena diena mama paliko mus dviese namuose...isejo i parduotuve ar pansiai kazkur...sake kad tuoj gris...ir kaip visos mamos liepe net neit prie duru jei kas ir skambintu i jas...
lyg tycia lyg ir ne tik isejus mamai kazkas paskambino i duris...mes aisku nejom net artyn ju - galvojom paskambins ir praeis...skambino penkias minutes...paskui pradejo belst...mes aisku jau buvom pakankamai isiganduios tyliai sedejom kambary ir neleidom nei garso (lyg tycia pries tai dar buvom paziurejusios tokia laida "pagalbos telefonas 911")...
gal viskas ir butu graziai pasibaige bet kazkaip sove mum i galva kad reikia tam kazkam kas stovi uz duru parodyt kad musu tikrai nera...susitarem ir abi kartu pradejom rekt "nieko nera namuose..." ir aisku nebutumem mes jei nerektumem vis garsiau ir garsiau...kad butumem tikros jog tikrai isgirs priejom visiskai prie duru ir dar visaip pro spyna rekavom...tada mum tikrai nebuvo nieko juokingo...
aisku po tokio inertingo rekimo nuo duru pasitrauke ir tas kazkas kas neturejo ka veikt ir nezinia kiek laiko skambino belde ir visiap kitaip bande mus prisiviliot...
po kiek laiko grizo mama ir paklause ar nebuvo atvaziaves senelis...mes pasakme kad ne...bet buvo kazkoks blogas dede ar teta kuris labai ilgai skambino...