-=Šokiai=-

Paporinsiu aš jumi gerbiamieji skaitytojai dar vieną savo nuotykį, kuris nutiko kol aš gyvenau Lietuvos kaimų ir miestelių sostinėje -Balbieriškyje. Šis miestukas - kaimukas iki šiol su milžiniška nostalgija virpina mano jautrią širdelę, tas visur tvyrantis naminio varškės sūrio, rūgtelėjusio pieno kvapas, o tie jaukūs toliniai namukėliai, tikri tepaluoti ir murzini amžinai namine taboka ir prakaitu smirdantys bet laimingi ir intelekto nesuzaloti vyrai... ach mano mielas Balbieriski...
Na pradėkim, tuo metu man stuktelėjo 22 ir aš buvau pakviestas į turtingiausio kaimo ūkininko Andruškos šešiasdešimtmetį. Kadangi buvau pats stropiausias jo darbininkas tai gavau kvietimą ton nuostabion puoton. Kiek žinojau turėjo ten būti netgi šokiai. Šiaip šokių mūsų kaime nebudavo, na vykdavo robaksas
Andruškos klojime kas antrą penktadienį, bet ten šviesdavo tokia apsiblaususi spingsulė su nutysusiais voratinkliais ir visur tvyrojo prieblanda. Grodavo Stasio Povilaičio ir Lapkauskaitės auksiniai hitai. Kaimo mergos
susispaudusios kaip silkės tūnodavo tolimąjame klojimo kampe ir tik jų žvitrios akutės blizgėdavo lyg kokių pelyčių-vampyrių iš to kampo. Jos kažką ten kikendavo ir prunkšdavo bet šokti neidavo. Bernai kaip tikri vyrai stovėjo kitame tamsiame kampe ir visi būdavo gerokai apgirtę, jei kas visada kuris tai turėdavo "Šiferinio" alaus ir samagono pūslę. Žodžiu iš to jų kampo žibėdavo papirosų švieselės, dzingsėdavo buteliai, pasigirsadvo kartas nuo karto čiurlenimai ir kiti puškėjimai. Vienas kitas drąsuolis ryždavosi
nueiti ir pakviesti savo širdies ir žvilgsnio damą šokiui bet dažniausiai būdavo gėdingai atstumiamas, kuri gi norės eiti su girtu šlapiaklyniu šokti, tada tas drąsuolis lydimas merginų pašaipų ir kikenimu gėdingai grįždavo į vyrų kampą kur būdavo sutinkamas su pašaipa, nes atrodydavo kaip čia tikras vyras eidavo bobos šokiui kviesti, nelygis gi buvo. Silpnumo parodymas. Dažniausiai tokio "nesusipratėlio" autoritedas žlugdavo mėnesiui po tokio poelgio. Tad šokti neidavo beveik niekas. O šiaip robaksas galiausiai baigdavosi grandiozinėmis muštynėmis, apie kurias šnekėdavo visas kaimas iki kito penktadienio. Tokie tatai ir būdavo šokiai Balbieriškyje.Šokti nemokėjo niekas, užtat aš drebėjau kaip drebulė, galvą kirbino baisi mintis kaip reiks šokti ir dar šviesoje. Su drabužiais man buvo irgi ne kas... Na bet ką padarysi, jei Andruška kviečia, atsisakyti
negalima. Pradėjau ruoštis baliui. Įsispraudžiau į prieš penkis metus pirktą kostiumą. Švarko rankovės buvo sprindžiu trumpesnės nei turėtų būti su kelnėmis irgi tas pats, bet kaip sako bėda viena nevaikšto,
kelnės aplamai buvo mažos, kad įsisprausčiau į jas savo liesas kojeles ištepiau saulėgražų ar tai rapsų aliejumi. Valio įsisprausti pavyko. Bet jaučiausi žiauriai nepatogiai ir labai sukaustytas, užtat ir nemėgstu kostiumu. Dėl kelnių ilgio tai trūkumus užmaskavau įšokdamas į savo firminius juodus blizgančius ir atrodančius kaip lakuoti guminukus. Ilgai sukau savo gudrią galvelę kaip užmaskuoti trumpas švarko rankoves ir štai oplia šovė išganinga mintis,kadangi aš kurį laiką dirbau karvių apsėklintoju tai turėjau tam reikalui skirtas pirštines ilgomis rankovėmis, o kadangi jos buvo naujos tai ir spalva jų buvo balta. Na išsirėdžiau kaip koks grafaitis pamaniau. Bet žvilgtelėjęs į cinkuotos skardos lakštą atstojusį man veidrodį šiek tiek krūptelėjau išvydęs savo fizionomiją. Mano plaukai baisingi, net šūktelėjau šią frazę
iš netikėtumo ir išgasčio. Mano ilgi plaukai susivėlę į baisingus kaltūnus ir chaotiškai stirksantys į šalis kėlė man nepaaiškinamą šleikštulį ir gailestį pačiam sau. Na kiek apčečkinęs juos žirklėmis ir ištrinkęs tuo pačiu rapsų aliejumi pradėjau atrodyti kaip atrodė tik man pačiam - žaviai, drįsčiau sakyti šiek tiek švelniai gundančiai. Na argi aš ne šaunuolis - pamaniau ir susukau žavų reveransą prieš skardos lapą. Tada nekantriai ėmiau laukti septintos vakaro, kada turėjo prasidėti balius. Sėdėjau viduryje gryčios and medinės taburetės ir nervingai trypčiojau kojomis. Akis tampė nesibaigiantis tikas ir aš kas penkias minutes žvilgčiojau į laikrodėlį. Ant apmūsijusios, pajuodusios ir voratinkliais aptrauktos sienos šalia Kristaus portreto pakabintas laikrodis galiausiai išmušė septynias ir aš skubomis patraukiau pas Andrušką. Beeinant pro Angelės namus aš ją, savo gyvenimo šviesulį, išvydau rymančią langelyje ir labai liūdno veido. Dar pamenu sušukau jai,- "tu neturi kvietimo Angeliut, parymok, grįždamas užsuksiu". Tada ji man parodė savo storą liežuvį lyg daktarišką dešrą. Visada ji taip kai pavydi man, pamaniau. Andruškos namai užte ūžė nuo svečių gausos. Nors jo žmona nemėgdavo balių nes kaip ji sakydavo, kad po jų trobos visi kampai būna numyžti, nušikti ir nuvemti, bet Andruška mažai jos paisė ir rengė puotą po puotos. Na aš visas didžiuliame jaudulyje įėjau vidun ir plestelėjau prie stalo. Godžiai nužvelgiau į ant stalo nukrautas gėrybes. Na vakarėlis pamažu prasidėjo, visi valgėm ir gėrėm, o aš kimšau ir kimšau skanų maistą į savo skilvį gausiai užgerdamas tauriaisiais gėrimais. Praėjus trim baliaus valandoms ir šešiem
"perekuram" aš jau buvau kondicijoje ir kitoje stalo pusėje sėdėjusios panos kurios prieš tai man atrodė pasakykim "ne pačios gražiausios žemėje" dabar rodėsi dailios lyg mis Angola ar tai mis Brazilija. Na pradėjau aš visaip vaipytis ir krenkšti, tipo kabinti jas. Žiuriu po kelių minučiu viena jų pakilo ta mis
Brazilija (nes turėjo didelį pasturgalį) ir priėjo prie manęs, žiūriu kviečia mane pašokti. Kadangi jos kiek žinau buvo miesčionės, netgi iš Kauno, tai man kaip žaibas dėjo per galvą. Kaip reiks šokti gi aš
nemoku, būtų mergelė iš mūsų kaimo vis ne taip baisu, Angelė pati mane šokdindavo kluone, o čia miesčionka vaje vaje, tai į bėdą papuoliau. Na visas tirtėdamas patraukiau kartu su ja šokti ir vis mintis kala per smegenis kaip, kaip dabar daryti. Na primetu reikia kopijuoti ką daro ji. Žiūriu raitosi
visaip kaip gyvatė, na aš bandau taip pat, bet man nepavyksta tiksliai atkartoti jos judesiukų. Mergina pamačiusi mano pastangas šokti nusišypso ir sako, "tu nešok kaip pana, šok kaip vyras, derinkis kažkaip prie manęs". Na man visai bloga pasidarė rodos kojas kas pakirto, kaip vyras, kaip vyras aidėjo ausyse.
Stengiausi gi šitaip, o čia viskas perniek. Net žmonių žvilgsniai rodos pakito ir visi atrodo žiūri į mane ir juokiasi. Na žiūriu ji raitosi vėl visaip gyvatė, žiūriu užpakalį į mane atsuko ir vizgina rūpužiokė, o man aidi "kaip vyras, kaip vyras" na aš jos sijoną tik šast viršun, triusikus op žemyn ir
jau kelnes seguosi tik taukšt man per snukelį kažkas, o aš matau, kad jos močia prilėkusi prie manęs kažką spiegia, ana irgi klykia triūsikus besimaudama. Visai man bloga pasidarė, rėkiu močiai, kad ji man
taip liepė tai aš ir buvau kaip vyras. Na ta diskusija išsirutuliojo taip, kad čia atėjo ir tėvas tos mergos, sužinojęs "kad tas gyvulys" numovė dukrelei undaroką taip žiebė man veidan, kad aš to baliaus daugiau ir nepamenu. Daugiau prisiekiau sau gyvenime nešokti, nes šventai esu įsitikinęs, kad šoka tik
netikri vyrai...