Plaukiam !!!

Kaip męs plaukėm ….

Viskas kaip ir priklauso prasidėjo kiaulyste. Visi labai punktualiai susirinkome pradiniame taške A (Dešimčiai žmonių 6 valandą ryto tai padaryti nebuvo labai lengva) Mano brangioji išsigandus tokios žmonių gausos pareiškė neketinanti važiuoti ir ……. Neužsivedė….. Teko ją tempti y aikštelę ir net nepradėjus žygio keisti arklius t.y. mašinas.
Nėr to blogo kas neišeitų y gerą. Vairuoti jau nereikėjo, kelionės metu galėjau ramiai vartoti Švyturio produkciją ir gėrėtis kraštovaizdžiu.
Be didesnių nuotykių pasiekę Palūšę netgi randame užsakytas kanojas ir maksimaliai reikalingą minimalų daiktų kieky perkraunam y valtis. Ežeras atrodo didelis ir ramus, męs jo nebijom. Męs turim alaus. Ant kanojų šonų neaiškios spalvos dažais jau užrašyti vardai “Audrius”, “Andrius”, “Dizas”, tai valtis krikštyti nereikėjo be to šampano neturim. Mūsiškė vadinasi “Andrius” , męs ją šaukėm Andriuku ….
Išplaukiame be insidentų. Irkluoti nėra taip lengva kaip rodydavo per filmus. Atsiliekam, juodai atsiliekam… Supratę, kad męs niekur neskubam nusprendžiam gėrėtis gamta t.y. gurkšnoti aluty ir lengvais mostais irtis pirmyn. Taktika pasiteisina. Netrukus pasivejam kitas dvi valtis, jos aišku jau mūsų laukė. Iš vijimosi pereinam y puolimą. Vaišindami alumi bandom demoralizuoti priešininką ir palaužti jų irklavimo dvasią. Taktika nepasiteisina, jie išgeria mūsų alų bet ir toliau sparčiai irkluoja. Tenka pereiti prie sunkiosios artilerijos. Atsargiai atidaroma pirmoji Starka…
Irkluoti greičiau nepavyksta, dėl to niekas ir nesinervuoja. Draugas Rimas bando pamėgdžioti Oceolą - Seminolų vadą ir irkluoti atsiklaupęs. Negalėdamas apsispręsti ant kurio kelio visgi derėtų klauptis išbalansavo valties svorio centrą, o aš naudodamasis netikėtai atsiradusiu jėgų anplūdžiu nuoširdžiai irklavau ir net nepastebėjau kaip mano viršutinė kūno dalis atsidūrė po vandeniu. Mintyse liko tik du ištiktukai: O ir BLT. Greitis buvo nemažas. Galbūt daug kas yra bandęs plaukiant valtim įkišti į vandeny ranką, bet tikriausia mažai kam teko kartu su ranka panardinti ir galvą. Labai įdomus jausmas … Povandeninio pasaulio atstovai atrodė gan nustebę pasirodžius netikėtam svečiui ir sparčiai spruko iš pavandeniavusio regos lauko. Visgi Ežero dievai ir deivės buvo mums palankūs. Rimui atgavus dvasinę ir fizinę pusiausvyras ją atgavo ir mūsų kanoja. Atsipirkom lengvu šoku ir neeilinėm maudynėm ežero viduryje. Pirmieji žodžiai kuriuos išgirdau išniręs y paviršių buvo: Kepurė! kepurė! Deivės reikalavo savos aukos…. Męs aukoti linkę nebuvom. Puikiai pavyko skubiai suorganizuota kepurės gelbėjimo akcija. Beveik vertikalus šuolis vandenin. 30 metrų plaukimo viliantis, kad spėsiu priplaukti prieš pradedant jai skęsti, saugus kepurės sugrąžinimas ir sudėtingas įlipimas į valtį. Kadangi visa tai pareikalavo daug jėgų ir laiko męs ir vėl beviltiškai atsilikom. Organizmas jau buvo pasisotinęs adrenalinu tad be didesnių nuotykių perplaukėme Dringio ežerą. Priekyje laukė 5 km sausumos ruožas. Galimybė nešti valtis niekam nepasirodė viliojanti. Išsiuntėme žvalgus ieškoti vandens kelių. Jie grįžo atradę upely ir nešini viltimi. Deja viltis netrukus priblėso. Taip upelis buvo, tik jie pamiršo pasakyti kad tai ne upelis, bet šaltinis, kad pilna skersai jį privirtusių medžių per kuriuos kanoją reikia pernešti, malonia dūzgia spiečiai uodų ir sparčiai tuštėja ugninio vandens atsargos. Neveltui jis vadinos - Juodupis. Taip po keletą metrų stūmėmės pirmyn. Aštresnių nuotykių gurmanai jautė malonumą, kiti gailėjosi kad plaukė, važiavo, gimė ir t.t.. Pravardžiavo vargšą upeliuką … Galbūt dar toli męs būtumėm bandę stumtis jei ne civilizacijos produktas – upely kirto kelias. Ekstremalų buvo mažuma, likusi tautos dalis prisiminė esanti civilizuotais žmonėmis galinčiais užsisakyti kanojų pervežimą. Pamojavę nuvažiuojančiom kanojom, žemuogiaudami einam Baluošo ežero link. Eilinės maudynės ir “ant arklių” t.y. į valtis! Ežeru plaukti jau mokam. Ritmingas vandens teliuškavimas “Dizo” kanojoje pažadina norą dainuoti. Ežero paviršiumi sklinda lietuviškų raudų melodijos. Męs raminamės kad neilgai bus taip ramu. Męs teisūs. Įplaukiame į sraunoką upelį, pasivejam kitas kanojas ir reikalaujam būti praleisti priekin. Mums atsako priekaištingi “Dizo” narių Skvo žvilgsniai. Toks atsakymas mūsų netenkina - reikalaujam alaus. Reikalavimas apšaukiamas nepagrystu ir atmetamas. Belieka tik juos taranuoti. Pirmą kartą buvo truputėlį gaila bet vėliau visai patiko. Pakartojom keletą kartų ( Na gal kokius 9). Plaukiant “Srovės” upeliu svarbiausia spėti išsukti ir neatsitrenkti y koky nors medį ar tiltelį. Ne visada spėdavom. Gaila buvo medžių, meldų ir kitų augalų… Labai smagus upeliukas, tik kažkas užtvenkė jį malūnu, o pro girnas – nepraplauksi, teko persinešti krantu. Tuo pačiu užvalgėm ir išsimaudėm palindę po mažu kriokliuku. Nors jis ir mažas, srovė tikrai stipri vos nenuplukdė mano vienintelio rūbo. Kaip būrų reikėję išbristi ?
Ir vėl kapitonas skelbia išplaukimą dar “gabaliukas” upeliu, mažas ežeriukas ir męs jau nakvynės vietoje. Spėju kad nuplaukę apie 20 – 25 km. Grupinis kraustymasis, daiktų – kanojų nešimas krantan, palapinių statymas, laužo kūrimas. Pradžioje viskas atrodė gražu. Nors energijos tvermės dėsnis ir sako kad niekas iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta iš kažkur atsirado ir kažkur pradingo buteliukas starkos ir. t.t. Buvo gražus, ramus vakaras. Sako - švietė mėnulis ir dangus buvo žvaigždėtas. Sako - kai kas pats susirado savo palapinę, o kai kam reikėjo pagalbos. Sako - buvom kaip broliai. Sako - pirmoji žygio diena baigėsi laimingai …..

II diena.
Rytas. Girdisi kalbos ir nedrąsūs skvo raginimai vyrams išlysti iš savų vigvamų . Neaiškios formos veidai išduoda astralinių kūnų grįžimo į fizinius fazę. Ne visiem sėkmingi bandymai susivokti laike ir erdvėje. Klausimai Kur aš esu ? ir Kaip aš čia atsidūriau ? nelieka neišgirsti. Nuoširdžiai dalinamasi ne tiktais sriuba bet ir prisiminimų nuotrupomis. Karšta kava. Palapinių vyniojimasis ir kraustymasis į valtis vyksta gan vangiai nors ir be didelių nepasitenkinimo išraiškų. Sužinomas pradinis kelionės tikslas paskatina akmenų rinkimą. Stovykloje sklando gandas, kad plauksim į Ledakalnį. Padavimuose minimas kalnas išpildantis slapčiausius norus, tereikia į jį užnešti akmenį. Akmenų nėra daug – bandymai perpirkinėti nerezultatyvūs. Kai kas bando transformuoti padavimą ir į kalną ruošiasi nešti kankoriežius. Išplaukimas… Nežinau ar taip liepia legendos, ar tik pasiklydo mūsų vedlys, prieš išlipdami kalną męs keliatą kartų apiplaukėm. Bet ko nepadarysi dėl tų norų … “Ledakalnis” tikrai nėra aukštas ir jo viršūnėje nestūkso akmeninė piramidė (pasirodo nevisi tiki padavimais) atsiveria nepakartojamas vaizdas į 6 ar 7 ežerus. Ant jo buvo aukolamos aukos deivei, norėjom ir męs ką nors paaukoti bet ir vėl neatsirado savanorio. Įspūdinga vieta.
Vėl plaukimas. Dabar jau plaukiam senovinį kaimą, vieni ten tikisi gauti sriubos, kiti vandens, o męs (“Andriukas”) kuklūs, norime tik alaus. Saulytė vis labiau šildo ir tirpdo paskutines jėgas. Vėl pradedame atsilikinėti ir domėtis gamta, žydinčiom lelijom ir geltonaisiais krūmais. Kanoja “Audrius” skatina mus alumi, pradžioje padeda, vėliau įtariam apgaulę ir nepasitikim pažadais. Karšta … bandom taškytis – nepadeda, galvą vėsina tik į kepurę prisisemtas vanduo. Pamačius kaimą žlunga visos viltys apie galimybę gauti alaus, “Dizas” vaidina inteligentus ir bando gauti šulinio vandens. Lankomą kaimą sudaro 4 senoviniai pastatai. Gražu, bet vis tiek norisi gerti …
Vienas iš paskutiniųjų sustojimų – Ąžuolas. Atrodo labai įspūdingai, senas, galingas. Penketo metrų diametro, stovėjęs jau ne vieną šimtmetį. Užsiiminėjam vampyrizmu ir bandom siurbti iš jo energiją. Vėl įspūdingi gamtovaizdžiai, lelijom apaugę ežeriukai, lėtas lėtas įrimasis pirmyn ir kaip visuomet gerokai atsilikę pasiekiame PALŪŠĘ .


SALI
Įkelk savo nuotykį
Tai įvyko šiandien, 2009 dalandžio 4 apis 4 valandą ryto. Važiavau iš Visagino, po darbo, į namus. Tik išvažiavus iš Visagino, pastebėjau, kad iš mašinos dešinės pusės, sulyg medžių viršūnėmis, neatsilikdamas, seka baltas , ryškus...
Peržiūrų: 662
Krc o buwo taaaaip: kazhkada nuwariau su draugu i koncerta Zhalgirio stadione. Ir stajga mane prispyre nuejti i tualeta... Na, kagi paprashiau kad draugelis mane palydetu iki "dau kambarelio". Niu, uzhejnu ash i widu, o ten wiskas taip purwina, tokia...
Peržiūrų: 736
dar ir dabar man galvoje yra sis yvikis. Man buvo seseri metai. Mes su teciu ejome pasivaiksciot i darzeli. Staiga mano tetis toliau isvydo moteri su garbanotais plaukais, ir tare agne bek ten tavo mociute eina. Jis taip pasake todel , kad mano mociute galima...
Peržiūrų: 775
zodziu viskas prasidejo viena grazu vaikino sesers gimtadienio vakara.balius buvo isties smagus,kadangi buvo daug liekanciu nakvoti sveciu,nutareme su vaikinu eit miegot i mano namus.antras aukstas,nuo alkoholio pila prakaitas,aistra taskosi per krastus.kad...
Peržiūrų: 1908
Na nesakysiu, kad čia man ar mano draugams įvyko, tačiau kad bajeris tikras - tai faktas!Įsigijo vienas vyrukas sodybą ir kartais atvažiuodavo pailsėt iš miesto su savo nenuorama dalmantinu (galų gale veislė ne tiek svarbu). Gretimais gyveno...
Peržiūrų: 935
2009. Stovykla. Liepos galas. Galima sakyti, tas metas buvo pats prasmingiausias per vasarą. Laukiau tų dešimties dienų visus metus. Jos atėjo. Ir puikiai buvo praleistos. žinoma, su amžiumi vis didėja poreikiai, tad jus labai nekritikuokit. ...
Peržiūrų: 1642

Surask mus Facebook'e
Draugai
© 2010 VVisos teisės gal saugomos www.nesijuok.lt
D.U.K. Kontaktai Reklama