Kalnai šaukia... (Tai nepasakojimas o tik įspūdžiai ...)

Kalnai šaukia ...
Vos spėjo iškristi pirmasis sniegas pasigirdo tylus kalnu šauksmas. Kartais pavykdavo jį trumpam nuraminti, kartais trumpam paskandinti tačiau vėl ir vėl jis save primindavo. Kunigaikščiui Gediminui labiau sekėsi jis tik vieną kartą sapnavo staugiantį vilką, aš kalnus – daug dažniau. Prasidėjus „kalnų“ sapnams tapo aišku, lengvai išgyti nepavyks – reikia ruoštis kelionei. Dar prieš Kalėdas pradėjom derinti kelionės datas ir užsakinėti viešbučius. Suburta maža, bet patikima kompanija. Aš ir Diana, Rimas ir Evas. Nustatyta išvykimo data - 2004 vasario 14 –oji, tikslas – jau puikiai pažįstamas žemųjų Tatrų slidinėjimo kurortas „Jasna“. Beliko ilgos laukimo savaitės. Darbo diena prasidėdavo žvilgtelėjimu į Tatrų tinklapį, prognozuojamus kalnų orus ir sniego būklę. Kvailas nerimas – kad tik jis neištirptų... Tai jau buvo nebe liga, tai buvo - Kliedesys...
Pagaliau, na pagaliau išvažiavimo diena (kuri visiškai neatsitiktinai sutapo su šv. Valentino švente – visiems, ir gimtadieniu bei vardadieniu man. Dar niekada nebuvo tekę šią dieną praleisti autobuse. Laukė ilga kelionė, bet šventė nelaukė. Ji prasidėjo nespėjus išvažiuoti iš Kauno ( baigėsi visiems skirtingai o va kada – reikėtų dar pasitikslinti). Buvo linksma, matavausi dovanų gautą šalmą ir aiškinausi ar jį būtina dėvėti ir kelionės metu. Tikrinomės ryšio priemones (racijas) ir linksminom bendrakeleivius. Širdis dainavo, draugai šypsojosi, Diana bandė mus raminti. Viskas OK – Jau važiuojam...
Sekmadienio rytą jau buvom apsnigtoje Slovakijoje. Kalnų šauksmas dar sustiprėjo. Nekantrumas. Na dar truputėlį, na dar ... Pagaliau. Pro autobuso langą jau matosi snieguotos Tatrų viršūnės. Ilgas laukimas baigės. Pabyrame po viešbutukus, vandens procedūros, vietiniu romu užpildomos gertuvės, į slidžiu nuomą ir vyriška kompanijos dalis - kalnan. Aš su Evu nesėkmingai bandžiau apeliuoti į Rimo sąžinės likučius. Tikriausia po vakar jų jau nebuvo likę. Užtat drąsos stygium vaikinas tikrai nesiskundė ir praleidžiant apšilimui ir susipažinimui su slidėmis skirtas lengvesnes trasas, teko keltis y pačia viršūnę. Užsikėlus nebuvo ypatingai jauku. Nežinau kokie jausmai kamavo Evą, jis pirmą kartą kalnuose ir dar visiškai blaivas. Mes po metų pertraukos vėl su slidėmis ir vėl kalno viršūnėje. Aukojimo apeigos – išpilamas lašelis romo kalnų dievų prašant lengvo Griūtauto ir minkšto Kristauto. Prisiminiau prieš metus įvykusį savo pirmąjį nusileidimą nuo šio kalniuko. Tai buvo pirmoji mano raudona trasa, kritau tikrai daugiau nei 50 kartų. Tikėjausi šįkart pavyks lengviau. Metų pertrauka, popietinė nugludinta trasa bei jos kraštuose esantys pusmetriniai sniego kalniukai (vadinom juos švelniai – mugulai) darė savo. Be abejo kritimu išvengti nepavyko, tiesa dabar jau jų buvo daug mažiau (na gal apie 17). Rimas su Evu šiais metais jau buvo išslidinėję visus ąžuolyno ir kleboniškio šlaitus, išbandę visas netoli Kauno esančias slidinėjimo trasas. Pirmą dieną man teko juos vytis ir gėdingai prašyti palaukti. Atrodo sparčiai tobulėjau. Kritimai darės retesni, o greitis vis didesnis. Tenka pripažinti tobulėjo ir kolegos, jiems vis dar tekdavo manęs luktelti. Bandydavau apvažinėti mugulus – pataikydavau ant ledo, o tai irgi ne kas ... Poros valandų slidinėjimo rezultatas įveiktos 4 trasos tarp jų ir juodoji. Būklė - apibrozdintas kelias ir alkūnė. Savijauta – puiki, jaučiausi beveik sveikas ir beveik slidininkas. Pirtelė ir Granto baseinėlis vakarop nuplovė visus apibrozdinimus ir nuovargį. Svarbu gera kompanija...
Pirmadienio rytą trasą gąsdinti išsiruošė ir Diana. Ji protinga – pasirinko vaikų, moterų ir visų pradedančiųjų pamėgtą, lėkštą mėlynąją trasą. Lydėjau, galvojau vis tiek kris, na nors atsikelti padėsiu. Nustebino. Švelnūs posukiai, nevisai stabili stovėsena ir ramus gražus nusileidimas. Pirmą kartą galvojau – pasisekė, po antrojo jos nusileidimo pasijutau nebereikalingu. Šią trasą ji buvo jau visiškai įvaldžius. Beliko man keltis į viršukalnes. Per racija sutartais šaukiniais bandžiau susisiekti su Rimu. Atsakydavo tik neaiškūs slovakiški balsai (pasirodo jis iš viešbučio pamiršo pasiimti raciją). Teko treniruotis individualiai. Liūdna. Neišeina pasidžiaugti draugų kritimais. Švariai išlygintos trasos, jokiu mugulų. Vienam ir romas ne toks skanus ir greitis mažesnis, net nekritau. Jei negali aplinkiniams suteikti džiaugsmo nebeįdomu ir kristi... Vakare relaksacija. Maudynės terminiuose Bešeniovo baseinuose - atgaiva kūnui, šalimais parduodamas alus - atgaiva sielai...
Antradienis. Ir vėl pirmieji į trasas. Diana turi individualų planą ir mano pagalbos atsisako (mandagus esu – pasiūliau). Ankstus rytas, saulėtas oras, vos vienas kitas slidininkas, lygios per naktį nauju sniegu užklotos trasos, užtaisyta amunicija( t.y. gertuvės sklidinos romo) ir rimta vyriška kompanija. Ar gali kas būti geriau? Viskas prasidėjo greituminiu nusileidimu nuo raudonos trasos. Naudodamiesi rytmetine ramuma bandom leistis be stabdymų. Nors buvau ir su gan aptakiais akiniais, jaučiau kaip nuo oro pasipriešinimo ritasi ašaros o kojos prieš šuolį pačios pritupia. Mintys nebesuspėja, belieka pasikliauti instinktais. Beprotiškas greitis ir kartais pajuntama nesvarumo būsena, kai iš po slidžių pradingta žemė neleidžia skųstis adrenalino stoka ir net nusileidus vis dar virpina kelius ir kyla durnas džiaugsmas – aš tai padariau ir aš vis dar gyvas ... Tikrai baisu, bet tikrai faina. Pasirodo tai buvo tik pradžia. Gailėjausi kad tądien neužsidėjau šalmo. Po greituminio nusileidimo laukė trasa plane pažymėta kaukuolyte. Pradžioje buvo snieguotas kalno šlaitas prismaigstytas mažų eglučių, vietomis matėsi vis dar iš po sniego kyšantys akmenys ir daug, daug sniego. Geras pusmetris sniego žadėjo minkštus kritimus. Be jų nusileisti vilties tikrai neturėjom. Tokiam sniege ne taip lengva daryti posūkius. Pora užsisukimų ir arba krenti, arba ilsiesi. Kojos patampa sunkios, sunkios. Rimas bandė apsimesti kietu slidininku ir posukį daryti šuoliuko pagalba. Rezultatas: iš po eglės kyšo tik Rimo galva, viena slidė atsimušus į kitą eglutę, kitos išvis nesimato. Aktyvusis slidininkas apsimeta urviniu taksu ir lyg būtų užuodęs lapę intensyviai tai vienoj tai kitoj vietoj kasa sniegą. Pasirodo kita jo slidė įsmigo giliai į sniegą, o jis bando ją surasti. Keista, bet tai jam pavyko, matyt turi gerą uoslę.... Pasidžiaugęs draugo sugebėjimais, į eglutę pataikau ir aš. Tenka rinktis slides. Bandau atsistoti, bet iki juosmens grimztu į sniegą. Racionalizacija – lipu ant eglutės šakų. Laiko. Apsiaunam slides ir lėtai, lėtai, vienas kitą saugodami bandom nusileisti. Evas jau senai apačioje ir baigia prarasti viltį mūsų sulauki. Per raciją girdisi tik klausimai, ar jūs vis dar gyvi? Ar dar nereikia kviesti TV3 pagalbą? Nusileidžiam netgi gyvi ir be didelių materialinių nuostolių. Nežinau ar nuo eglučių ar nuo mano kritimų sulinko abi mano lazdos. Kaip tikras greituminio nusileidimo ąsas pasidariau, lazdos lenktos, kad oro pasipriešinimas sumažėtų... Slidinėjimo dienos pabaigoje, po eilinio tapimo –Krituliu, viena lazda išvis sulinko ir patapo nebetinkama naudojimui. Gerai kad pabaigoje nes dienos įspūdžių tikrai pakako. Neliūdna buvo palikti jau pamiltas eglutes ir bandyti nuomoj apsikeisti inventorių. Gan nustebęs nuomotojas bandė išsiaiškinti lazdų sulinkimo priežastį. Sakiau – Trošečku pall ... Niekuo nenustebino aplankytas Tatralandijos vandens pramogų parkas. Tie patys karšti baseinai, gausybė žmonių ir eilės prie nusileidimo vamzdžių. Po tokios dienos norėjos tik alaus ir ramybės o dar geriau - greičiau pasiekti lovą.
Trečiadienį - trumpai galima būtų pavadinti Dianos ŠOU. Ryte Rimas su Evu tvarkingai iščiuožė į pamėgtas trasas, aš lydėjau Diana į pirmąjį jos nusileidimą raudonąja ... Ji apie tai dar nežinojo. Apšilimui ilgas, ilgas ir lėtas nusileidimas moteriškiausia kurorto trasa – liaudyje vadinama – Ponių laimė. Dianai pavyko gan neblogai, na koks penketas ar devynetas neskaudžių nukritimų. Beveik patikėjau, kad ji jau moka slidinėti. Vis dėlto antri metai kalnuose. Įkalbėjau ją pabandyti kartu nusileisti rimtesne trasa. Tai buvo didžiausia mano klaida... Net man skaudėdavo matant jos kritimus. Balsas užkimo bedrąsinant ir beaiškinant kaip reikėtų sukti. Pradžioje jai beveik išeidavo, na į vieną pusę sukti tikrai jau buvo išmokus. Į kitą nelabai... Vis sunkiau ir sunkiau pavykdavo ją išjudinti iš vietos ir vis greičiau ji vėl sugrįždavo į nepatogiai gulimą padėtį. Kalno viduryje ją pagavo, nuo praeitų metų man puikiai pažystamas bejėgiškumo jausmas ir poreikis ieškoti kaltų. Toli ieškoti nereikėjo, buvau šalia. Atrodė kad mano raminimai ir drąsinimai tik dar labiau ją erzina. Nebe reikalo stengiausi laikytis ištiestos lazdos atstumu. Kadangi buvau tolėliau, o arti neatsirado nieko įdomesni, ji pradėjo lazda trankyti visiškai nekaltą, baltą gražią ir minkštą sniego pusnį. Gaila buvo ir Dianos ir pusnies. Kai jau atrodė kad visiškai nedaug beliko iki išganingojo slėnio Dianą galutinai apleido slidinėtojos dvasia. Nusiėmė slides ir ruošės lengvu kiborgo žingsneliu leistis žemyn. Mano įtikinėjimo dovana nedavė jokių rezultatų. Visa laimė pasirodė kelionės vadovė. Keletas jos padrąsinančių žodžių. Dar devynetas Dianos nukritimų ir buvome apačioje. Daugiau raudonąja trasa leistis jai noras ilgam dingo... Aš irgi nebuvau pasiruošęs ilgiau rizikuoti savo dvasine ir fizine sveikata. Skubiai atsisveikinęs į keltuvą ir aukštyn, aukštyn kur nieks manęs nebepagaus. Rimas – mogulas ir vėl nebeatsiliepė į mano šaukinius. Iš dienos beliko pora valandų slidinėjimo, vienišo vilko stiliumi. Būčiau medžiojęs, bet patrauklios gazelės tikriausia ganės daug žemesniuose šlaituose. Sutikdavau tik tokiu pat - vilkų. Net nekildavo noras romu juos pavaišinti. Stengiaus nesusitraumuoti, vakare laukė grupės vakaronė, tautiniai slovakų gėrimai ir žaidimai, internacionaliniai šokiai. Gyvenimas darės vis gražesnis...
Nepastebimai prabėgo ir likusi atostogų dalis. Dar pora dienelių aktyvaus slidinėjimo trasomis ir netik. Tarp eglučių ir gerokai didesnių eglių. Šokinėjimai per snieglentininkų tramplyną. Jis ganėtinai stipriai užriestas į viršų. Prieš atsiplėšdamas nuo žemės spėjau pamatyti, kaip prie nosies artėja slidžių galai, ne gana to jie žiūri tiesiai į dangų. Man užteko vieno tokio šuolio. Rimas su Evu fortuną bandė daugiau kartų. Vis tiek nusileisdavo dažniausia gulėdami ant šono... Galutinai prisiminta slidinėjimo abėcėlė, tobulinami posukiai, šuoliai ir kritimai. Karts nuo karto tapdavome tai Krituliu, tai Rieduliu. Švietė saulė ir norėjos kad tai niekuomet nesibaigtų. Kartais apimdavo ir nevisiškai geras jausmas. Kažkur tai dingsta ryžtas kai užsikeli kalnan ir pamatai iš „teisingų mugulų“ trasos vežamą sutvarstytą slidininką, ar tik išėjusį iš viešbučio pasitinka iš Vilniaus atvykęs reanimacijos autobusiukas apsičiupinėji ir lengviau atsidūsti – dar ne manęs parvežti atvažiavo. Kai leki metro pločio keliuku tarp storų pušų o galvoje tik viena mintis – jeigu jis dar statės, bus py ...... . Py ... nebuvo... iš už posukio pasirodė lėtai važiuojantis snieglentininkas. Liko pasirinkimas - bandyti stabdyti (šansų tikrai nedaug) ar bandyti pračiuožti (irgi nedaugiau). Bandžiau stabdyti. Atrodo ore persiverčiau, atsikabino abi slidės ir pakaušis tapo pirmąja mano kūno dalimi pasiekusia kietą pagrindą. O jis tikrai buvo kietas. Gailėjausi kad ta dieną buvau be šalmo. Ne gana to teko skubiai nuo kelio rinktis ne tik aptrankytą savo kūną, bet ir pabėgusiais slides. Girdėjosi atvažiuojantis Rimas. Jam sustabdyti galimybių irgi nebuvo. Tikriausia mums abiems laiminga diena - spėjau.
Dar viena atrakcija – „Sraiglentiniko keliuku į nežinomybę“ arba Važiuoti mišku vienišo snieglentininko vėžėmis. Svarbu laiku pasilenkti ir užsidengti veidą, kad negautum eglutės šaka. O ji trenkia per veidą tikrai skaudžiau nei įžeista moteris. Laiku atsidengti sužinoti į kuria pusę sukas keliukas ir suspėti juo pasukti. Nebandyti šimtametės pušies tvirtumo ar neapsimetinėti iš po eglės išlendančia baltąja meška. Gan daug užduočių. Tikrai ne visas ir ne visada laiku pavykdavo įvykdyti. Skriaudė mus ir eglės ir pušys ir ne vietoje sustoję slidininkai. Kapstydavomės iš po sniego. Iš akiračio pasimetus draugui, eteryje skambėdavo tik vienas klausimas – gyvas ???

Grįžtant autobuse buvome vadinami – EKSTEMALAIS.
Įkelk savo nuotykį
Tai įvyko prieš pat naujuosius.Viskas buvo taip...Kai puošėme namus, mes su mama visur pristatėme žvakių ir užgesinome šviesą.Atsisėdome prie stalo, pavalgėme ir puse dvylikos sugalvojome nusifotografuoti.Mano tėvai atsistojo prie egles, aš...
Peržiūrų: 678
Buvome su drauge Akropolyje.Užsinorejome i tuliką,Jau tulike.As rengiuosi eiti.Priešais mane įejo moteris.Bet tada aš to nepastebejau.Prie dūrų dar kažką draugei aiškinausi.Na ir pasisuku į dūris,o jos jau uždarytos.Aš vistiek truakiu.Na jos ne...
Peržiūrų: 1427
viena karta cia neperseniai susitikau su savo draugu....mes kaip visada snekejomes apie visokius dalykus..nu vaiksciojom vaiksciojom as jam ir pasakiau kad nueisiu iki namu ir kad jis palauktu prie duru lauke....nezinau kaip ir kodel jis nelauke o kazkaip...
Peržiūrų: 645
Tai buvo vasara parke zaidimu aiksteleje.Mes zaideme kieme ir mano daruge agne suposi man supyniu isikibusi rankom ir as pamaniau kodelgi jai neikretus poksto na ir as aji numoviau kelnes ji visa israudonavo nes ji buvo su stringais istikru gal nieko baisaus...
Peržiūrų: 740
Nu krc viena vakara sedziu, liudziu, nu ziauriai ner ka veikt. Tik ras zinute nuo draugelio gaunu " tipo davai varom i diskana paprikolinsim" nu galvoju gerai, kad pasiule nes jau buvau beveik mires nuo nuobodulio. Nu krc nueinu pas teva i kambari, o tas...
Peržiūrų: 716
vakaras prasidejo nuo to kad mane draugas pakviete i plota. na as kadangi neturejau ka veikt o ir truputi prasiblaskyt buvo neblogai,tai ir sutikau.na jis apie 8atvare manes pasiimti.. bet pradejo vaziuot jis visai ne i ta puse kur turejo vykti tusas.jis...
Peržiūrų: 1929

Surask mus Facebook'e
Draugai
Klausyk radijos ;)

© 2010 VVisos teisės gal saugomos www.nesijuok.lt
D.U.K. Kontaktai Reklama