Čia taip nutiko mano pažįstamiems.
Turiu tokius draugus, kurie gyveno prie miško, ir kartą pas juos atvažiavo jų draugų šeima, su trim vaikais ir dar taksiuku.
ATvažiavo ir išsiskistė, ka skur sau: Vaikai žaisti nubėgo, tėvai kavą gėrė, ir plepėjo, o šuo kaip dingo taip ir nėr. Laukia šeima gerą pusdienį ir parbėga tas Taksiukas, dantys enegyvą kiškutį įsikandęs. Na tų draugų, pas kuriuos atvažiavo, kays pasidarė stiklinės ir išpūstos, ir sako jie:
- Gi mūsų kaimynas, kiškius augina..
Nuėjo iki to kaimyno, žiūri nėra jo namie.
Hm.
Paimė jie tą kiškį, išprausė, išdžiovina, nunešė ir padėjo į kaimyno kiškių narvą. Gal nepastebės pagalvojo.
Ateina rytas, ir atbėga pas juos tas kaimynas, išpūstom akim su tuo kiškiu rankose, visas persigandęs:
- Kas čia per stebuklai vyksta.. Tik vakar užkasiau tą kiškį, ateinu šiandien, ogi žiūriu - vėl tas kiškis narve sėdi, visas švarus..
***
Žinoma, vėliau tam kaimynui viską papasakojo, kad vargšas nepagalvotų, jog psichiatrų pagalbos reik.
Bet juoko tai buvo..
Prisiskaiciau cia visokiausiu atsiminimu, tai sugalvojau ir as parasyti savaji. Turiu broli dvyni tai kaip tevai sako, nebudavo dienos, kad mes ko neprisigalvotume. Tiksliau broliukas, o as lakstydavau is paskos ir aisku jam padedavau. Tai vos namu...